Kur beprotybė praryja realybę.

Žodžiu, užvakar dėsčiau mamai, kokia nesąmonė IMHO yra privalomoji literatūra, su kuria, tikriausiai, visi ar beveik visi esat susidūrę. Kai supratau, kad ji visai nesiklauso, ir jos požiūris į “privaloma” skiriasi, nusprendžiau, kad galiu jau užsičiaupt ir geriau viską bus supilt į blog’ą.

Va, neseniai gavau literatūros dvejetą. Už ką? Ogi už tai, kad neskaičiau Dostojevskio “nusikaltimo ir bausmės”. Mat laiko buvo pakankamai - atostogos ilgos, o dar prieš ir prieš jas. 500 ar 600 psl perskaityt laisvai įmanoma. Taip, įmanoma, bet klausimas: ar yra reikalas tai daryti? Ar ne atostogų metu aš neturiu kitų darbų susijusių su mokykla, galų gale, tos pačios suknistos literatūros? Ar atostogų metu užuot skaičius tai, kas liepiama mieliau nenorėčiau skaityti to, kas domina mane ar neskaityti aplamai nieko ir kitaip pailsėt? Nes kiek žinau, atostogos būtent tam skirtos, nebent kažkas pasikeitė ir nebuvau updatinta.

Esu girdėjus gana svarų argumentą privalomai literatūrai: reikia neskaitančius sudominti skaitymu.  Nu taip, reikia, čia kaip ir vienas mokyklos tikslų, tam tikra prasme. Bet, mieli neskaitantieji, pasakykit: ar grasinimas dvejetais ir kitokia prievarta jums į galvas įdėjo, kad skaityti jėga? Aš kažkaip abejoju. Taigi, sutinku, kad reikia sudominti, bet ne tokiais būdais.

Vienas lieviausių mano girdėtų argumentų, kodėl privaloma literatūra gerai: atseit išsilavinęs žmogus turi būti “apsiskaitęs” ir  tik visiškas padugnė bus neperskaitęs suknistos literatūros “klasikos”. Dabar vėl klausimas: kas iš to? Prie atseit “inteligentų” bus galima neapsikvailint, kai jie nutaisę protingas minas diskutuos apie kad ir tą patį Dostojevskį? Vat pasakykit man, kas iš to, jei tau tai neaktualu ir neįdomu ir tu to nesupranti, (neskaitant to, kad gali sulįst kam nors į tiesiąją)?.. Bent man kažkaip epic px, jei kažkam pasirodysiu kvaile, nes nesirūpinu savo “bendru išsilavinimu”.

Išvis, kuo negana tų ištraukų vadovėliuose po 10-30psl (ar bent sutrumpintų variantų), kuriose sudėtos esminės kūrinio mintys? Juk interpretaciją vistiek turėsi rašyti tomis mintimis, kurias padiktuos mokytojas - nemanau, kad tam reikia perskaityt visą kūrinį. Ir neverčiant to daryti galbūt daugiau žmonių tą “klasiką” perskaitytų, nes, nežinau tiksliai kaip kitiems, bet mane atbaido tas faktas, kad ji privaloma. Automatiškai nuteikia, kad bus kas nors suknisto ir nuobodaus (nes dalykai nebūtų užtaginti kaip “privalomi” jei dauguma ir taip savo noru tai darytų), o perskaičius ištrauką visai tikėtina, kad kuo nors susidomėsiu ir paskaitysiu viską. Manyčiau, čia turėtų būt kiekvieno pasirinkimo laisvė, ypač žinant kad kai kurie kūriniai gali aplamai nuo skaitymo atbaidyt ilgam. Skaitymas turi būti malonumas, o ne prievolė.

Taigi, pabaigai - man labai gaila, kad dar pusantrų metų turėsiu taikstytis su šita prievarta persmelkta sistema. Nežinau, kiek dar dvejetų gausiu, nes turiu didesnių pramogų, nei “5 dienas paskirt vien Don Kichoto skaitymui” ar panašiai, bet žinau, kad pažymiai už interpretacijas perskaičius pilną rašliavą pas mane nepakyla (žr. aukštesnę pastraipą). Tikiuosi, kada nors visa tai žlugs ir mokiniai nebebus kankinami visokių Kuprelių. Bet tik tada, kai patys to norės.

P.S. Turėjau aš dar ką šiuo klausimu pasakyt, bet užmiršau, tai jei bus kas nors esminio parašysiu antrą dalį.

P.P.S. Įdomu, kiek žmonių kokius nors visus “Metus” skaitė ne dėl būtinybės mokyklai? Nesistebiu, jei <10, nes kiek girdėjau, be “Metų” narpliojimo mokyklos n+k laidų nebaigė.

Kliedesių iškamuota vargšė mergaitė.

“Chorų karai” - iš anksto žlugęs reikalas, nes koks gi rimtas, garbingas ir visoks kitoks muzikinis projektas vietoj to, kad sukurtų savo įsimintiną/galingą/dar ten kokį himną, paima seną gabalą ir jį išdirba (gal galvoja, jog niekas neatsimins/nesužinos…)?

Et, neverta iš tos televizijos nieko originalaus tikėtis…Gerai, aš ir nesitikėjau, tiesiog dar kartą ja nusivyliau. (Kada nors GAL parašysiu apie tai plačiau)

meh.

Atėjo žiema, sakykim, smagus metų laikas (su koža ar paltu nėra per karšta), artinasi ir šventės (ir nors Lietuvoj - vis tik be jokių juodų kaspinų!). Tačiau, kadangi Lietuvoj, o ne Ledinukų planetoj - “nėra ugnies be dūmų”.

Žiemai atėjus televiziją, spaudą užplūdo nomediška propaganda. Graudūs vaikų balsai, verkiančios moterys (nes pagal bendrą nuostatą, vyrai atrodytų juokingai), apeliaciniai tekstai. O jau nuotraukų meniškumas - ką tu ką tu! Jei gerai pamenu, šis įrašas galutinai subrandintas ir buvo tada, kai per 1/4 laikraščio puslapį pamačiau foto: tamsaus kolorito foto, suveltas, liūdnos išraiškos, purvinas vaikas, o už jo kreida ant sienos nupiešta eglutė ir kažkoks atitinkantis užrašas. Ir viso šito esmė: sumeskit vaikams and iPod’ų ir 4 branduolių kompų su plazminiais monikais, NES jie neturi tėvų (aš neturiu senelių - gal bent ant bosinių stygų rinkinio sumesit?..). Labai nesidetalizuočiau, jeigu šita akcija būtų įvykdyta vieną kartą. Bet čia kelintas (srsly, idk)? Turiu rimtų įtarimų, kad materialine prasme jie ten geriau už mane gyvena.

Aplamai, imho, vaikų namai yra viena blogiausių institucijų. Reikėtų užaugint/išdalint juose augančius asmenis ir uždarinėt pačius namus. Arba darykitės abortus, arba auginkit savo vaikus. Bent jau man kur kas mielesnis pirmas variantas, nei atiduot savo vaiką KAŽKAM, kur jį greičiausiai išaugins visišku adaptu. Nes augt be tėvų savaime yra trauma, o būt masiškai auginamu po truputį (nes “svarbi kiekviena gyvybė”) yra blogiau nei negimt.

Keista, kad jiems renka pinigus ir stato rūmus vietoj to, kad užsiimtų kokia šviečiamąja veikla. Sakyčiau, būtų naudingiau, nes atsižvelgiant į tai, kad vaikų namai - asmens ugdymo demo-versija, jiems to reikėtų labiau, nei smart phone’o. Kodėl švenčių proga jų nepavedžioja po muziejus ir parodas, tarkim, o vietoje to daro rinkliavą?

Man dar labai patiko argumentas, kodėl tas nomedizacijos košmaras bus rodomas 14 valandų (please note, citatos nelabai tikslios, bet esmė): “kad švęsdami su šeima prisimintumėte ir tuos, kuriuos gyvenimas nuskriaudė”. Juodai primena iš simpsonų: “tikiuosi, matydami šią istoriją ir valgydami kalėdinius kalakutus, bent kartą paspringsite”.

Taip, suprantu, yra be galo svarbu į gyvenimą išleist dar vieną kartą šūdinai išaugintų žmonių, bet geriau jau TIKRAI pabūtumėt gerais ir sumestumėt beglobiams gyvūnams ant išgyvenimo, ar tiesiog jiems padėkit, tarkim, čionai. Čia tik tarp kitko.

ĮŽANGA

„Вены дорог, дороги вен
Машинкой размажет по кирпичности стен(…)
Покатились глаза по бледной коже,
У меня есть ножик, где-то ножик(…)
И они найдут рай, и они там вдвоём,
И мы наверное туда попадём
По дорогам вен, по дорожкам пыли,
Ведь мы так любили, мы были…(…)
И ни за что бы не дожили до пенсии(…)”
(Lumen - „Сид & Нэнси”)

*****

„We’re under the same sky
And the night’s
As empty for me as for you”
(? - „kiss the rain”)

*****

„Whatever I’ve done
I’ve been staring down the barrel of a gun”
(…)
„No hidden catch
No strings attached”
(…)
„Seven lies, multiplied by seven, multiplied by seven again”
(…)
„So work hard!”
(…)
„Is this a love in disguise
Or just a form of modern art”
(Depeche Mode)

*****

„They’ll find pieces of you
Scattered on the ground
(…)
Give into what you cannot fight
Walk among us(…)”
(Misfits - „Walk among us”)

*****

(…) (…) (…)

PRADŽIA (galima ir neskaityt)

Beprotybė prasidėjo vakar, kai 12:36 gavau F. sms su klausimu, kada man baigsis pamoka. Sakė, paskambins, tai paprašiau, kad palauktų 10 min, kol po pamokos į lauką išeisiu. Bet pasirodo, viskas buvo kiek kitaip: kai išėjau į lauką, pamačiau, kad ten stovi kažkas juodu paltu ir žalia so-called arafatke, ir tai buvau ne aš, o F. Kažkaip nustebau labai. Ne veltui, nes tuoj atsiminiau, kad jam lyg ir vyksta pamokos dabar. Paaiškėjo, kad jis net nebuvo išėjęs iš namų. Ir kažkoks keistas buvo jo žvilgsnis ir balsas, ir aplamai, kažką įtartino nujaučiau. Ypač kai paklausiau, eit į etiką ar neit, jis nepasakė „eik, kitaip n gausi”, bet „nežinau” (a.k.a. „aš turėčiau sakyt, eik, bet šiaip tai neik”). Ir paprašė nuvažiuot su juo padėt daiktus susikraut. Va tada jau galutinai supratau, ir, žinoma, sutikau. Užėjom pas mane, pasidėjau daiktus, šilčiau apsirengiau ir patraukėm pas jį.
Apie 15h jau buvom pas jį, greitai viską sudėjom, tiksliau, jis dėjosi, o aš paėmiau šį tą kas netilpo pas jį. Tiesa, dar pakeliui užsipirkom maisto (sumoj: 4 bandelės, čipsų pakelis ir atsigert). Pavardinau tam, kad žinotumėt, ką valgėm per dieną. Tai va, sudėjom daiktus ir kartu viską nešėm iki jo močiutės, su pora pertraukų ant kažkokio kalniuko ir sovietų karių kapinėse. Atėjom iki močiutės, aš likau palaukt ant kelkraščio prie upės, jis nuėjo.

ĮVYKIAI

Ir tikroji beprotybė prasidėjo ~16:40, kai pamačiau, kad man skambina nežinomas numeris. Pamaniau, gal F iš močiutės numerio ar panašiai. Bet aš klydau, o mano nuojauta ne. Skambino F tėvas. O tai reiškė, kad jie parėjo namo, ir rado raštelį. Manęs ėmė klaust, ar F ne su manim, ar nežinau kur jis yra ir t.t. Paskui pokalbio ėmėsi jo motina, kuri manęs nekenčia, bet labai šauniai suvaidno kad taip nėra (bėda, kad aš žinojau). Žodžiu, pasakiau, kad nieko nežinau, pasiūliau paklaust pas R. ir P. (sorry, jei sulaukėt kokių skambučių). Tada buvo sužinotas mano adresas (gaila, kad į klausimą „koks tavo adresas” negalima atsakyt „nežinau”, kai eini 18-us metus, o meluot šiuo atveju, būtų buvę beviltiška, nes vistiek sužinotų). Man buvo pranešta, kad 8 vakare sulauksiu svečių. Kadangi pati neturėjau sąsk., išsiunčiau A. sms su prašymu išsiųst F. prašymą paskubėt, nes man skambino jo tėvai ir jie žno apie tai, kad F nevaikščiojo į medikus. Dar sesei nurodymą nieko neįsileist, o jei įleis nieko nežinot/nesakyt/etc. Pagaliau F. atėjo, viską jam papasakojau, o jis pasakė, kad močiutė pernelyg neapsidžiaugė jo apsireiškimu, bet kaip ir priėmė. Tada kartu, kaip kokie paranoikai, ėjom visokiom nuošalėm ir t.t., kur nesimato nuo kelio ir visokiais aplinkkeliais iki Žiedo. Ten nėra autobusų grafiko, todėl nusprendėm palaukt požeminėj perėjoj ir vis žvilgčiot autiko. Po n laiko vis dėl to sulaukėm. Paskambino mama, paprašiau irgi jei ką nieko nežinot, nieko nesakyt, nesileist nei į jokias kalbas nei į svarstymus, o viską paaiškinsiu vėliau. F. pasakė: „dabar jau ir tavo motina galvoja, kad mes bepročiai”. Ir abu pradėjom juoktis. Pagaliau išvažiavom iš grigiškių ir atsidūrėm beveik saugioj zonoj - lazdynuose/krasnūhoj/centre.

THE STALKING

Bet iš tikrųjų dar didesnė beprotybė buvo prieš akis. Vos išėjus iš savanorių Rimi tūliko vėl paskambino F. tėvas. Liepė duot F. kalbėt. Pagalvojau, gal mus kas nustalkino, liepiau F. nueit kur toliau. Bet pasirodo, jie tik patikrino F. skambučius ir pamatė, kad paskutinį kartą buvo skambinta 16:57 iš žirmūnų rajono, suprasti: „jis arba su tavim arba prie tavęs”. Bet ten garantuotai klaida, nes tokiu laiku jis jau buvo išėmęs tą kortelę ir įsidėjęs kitą. Paskui prie telefono priėjo motina. Pradėjo reikalaut prileist F. prie telefono ir dar ten visokių dalykų, ir jau nebe tokiu balsu kaip pirma. Ėmė gąsdint, kad čia atvažiuos su patruliais pas mane į namus, bet ir vėl fail‘as: aš gal žinau, kad kažkaip kvaila prašyt policijos ištardyt pilnamečio sūnaus merginą dėl jo buvimo vietos. Viskas ten užsibaigė efektinga fraze: „manau mes viena kitą supratome, tiesa?”. Nepamenu, ką ten pasakiau, bet vistiek nepripažinau, kad F. su manim. Su juo nusprendėm nueit į parką ir ten pasitąsyt ir pagalvot ką/kaip daryt. Bet kai supratom planuojantys savo savižudybių inscenizaciją, nusprendėm kolkas palikt tą planavimą. Kiekvienas žmogus atrodė įtartinas, o spec.tarnybų sirenos užkniso. Ėjom dar kažkur pasitąsyt, susiradom atokų suoliuką kažkur netoli seimo, ten dabaigėm maisto atsargas. Buvo apie 18:30 ar 19:00.

JUODOJI SKYLĖ

Lauke temo ir šalo, pagalvojom, kad reiktų susirast kokią užuovėją ar panašiai. Blessed be, Gedimino 9 dirbo ne iki 20, bet 22, nusprendėm ten ir pailsėt/sušilt. Artėjo 20h, t.y. didžiojo sprogimo, kai F. tėvai atvyksta pas mane, laikas. Apsikabinę ir susiglaudę sėdėjom ant suoliuko ir laukėm. Net nelabai kalbėjomės. Abu žinojom, kad viskas darosi vis labiau beviltiška, bet nebuvo jau kas daryt, kaip tik toliau lakstyt. Labai gerai, kad jo tėvai nesusivokė rast jo telefono dėžutės ir pagal ten esantį kodą sužinot telefono buvimo vietą. Taip, elektroniniai prietaisai yra puikūs sekimo įrenginiai, kuriuos savo noru nešiojamės. Dar beviltišką atmosferą sustiprino G9 grojus ta debiliška daina „kiss the rain”. Nuo šalčio, nervų, alkio (skrandžiai mus jau buvo pasiuntę nx, bet organizmui maisto reikėjo kaip ne kaip), nuovargio mus krėtė drebulys, liejosi akyse ir panašiai.

DIDYSIS SPROGIMAS

20:00, sprogimas, beprotybė pasiekia viršūnę. Aš jiems pasakiau, kad mama grįžta apie 20, bet paaiškėjo, kas vakar ji turėjo grįžt vėliau, tai reiškia, kad atvažiavę F tėvai jos nerado - buvo tik mano sesė, kuri atsisakė duot jiems mamos numerį. Man buvo skambinama ir skambinama ir skambinama. Pradėjo klaust, kur aš pati esu, nes jie nori su manim susitikt ir nusirašyt mamos numerį. Pasakiau sesei, kad duotų jei dar paprašys. Davė. Aš jau buvau arti kantrybės ir t.t. netekimo, bet labai gerai, kad neperžengiau tos ribos, nes tiek man, tiek F. tai būtų išėję į blogą (jis nenorėjo, kad būtų budima prie mano namų, man skambinėjama, todėl norėjo pats jiems pasiduot).

DEAD END I

Kadangi jam reikėjo grįžt į buvimo vietą, vis dėl to, prieš 20:30 pajudėjom į stotelę. Man buvo palanku grįžt kuo vėliau, todėl F. pasiūlė palydėt jį iki savanorių. Sutikau, žinoma. Ten dar važiavo kažkokia apvalaina mergaitė, kuri labai ilgai kalbėjo telefonu apie kažkokias nesąmones, mane erzino jos veido bruožai, balsas ir superkomunikabilumas toksai. Ta prasme, čia tokie žmonės, kurie man automatiškai sukelia kažkokį negatyvumą jų atžvilgiu. Dar su F. palaukiau kada jam autobusas. Susitarėm parašyt vienas kitam, kaip ten reikalai.

DEAD END II

Sulaukiau savo 11 troleibuso ir parvažiavau namo. Laimei, jo tėvai jau buvo išvažiavę. Mama pasakė nueit su ja kartu į parduotuvę ir viską papasakot. Sakė, kažką panašaus ir pamanė. Dar parduotuvėj jai paskambino F tėvas ir be galo be krašto mandagiu tonu ėmė klausinėt, ar F nėra su manim, kada buvo, ar aš su juo šiuo metu bendrauju, gal susirašinėju pc ir t.t.

EPILOGAS

Ir vistiek viskas buvo ganėtinai veltui - šiandien F. buvo sugautas (90% kad mokykloj) ir parvežtas namo ir užrakintas. Paskutinis dalykas ką iš jo sužinojau, buvo, kad mane myli.

Istorijos pabaiga, dabar lauksim kol galėsim susitikt.

Fizikė username

Vakar gavau draugo sms, kad per MTV rodo „gotų top 10″. Su besijuokiančiu smailu, reiškia, kad jau nieko ten gero. Tai va, įsijungiau ir supratau, kad MTV tikrai padeda kurti durnus stereotipus. Šiuo atveju - gotai, tai kokie nors apsiverkę angeliukai ir panašiai. O kadangi man gotai visai patinka, ir kadangi šiandien F neatvažiavo, o niekur eit negaliu ir prie pc nieks nesėdi, imsiuos neigiamo požiūrio išreiškimu.
Tam tope kaip ir nieko „guotyčno” nebuvo. Nebent The Cure pirmoj vietoj (O_o), ir dar dviejų nemačiau (t.y. nežinau kas ten buvo), kažkas gale.

Buvo My Chemical Romance (daina jau iš tų laikų kai jie tapo eiliniais MTV klonais ir kažkaip neteko originalumo)
Dar visokių Nightwish, Within Temptation (čia tie apsiverkę angeliukai operiniais balsais ir goblinai kurie eina per mišką ir sutinką moterį ar panašiai.)
HIM‘ai (Barbie-like berniukai su amžinai viduriuojančio balsu, traukiančiu sulaižytus lyricsus, priešaky)
Marilyn Manson‘as (jau seniai nebeįdomus, parsidavęs ir dabar tesugebantis gadint geras senas dainas).

Nežiūrėkit, vaikai, MTV, adaptais pavirsit.

meh, username.

Prieš metus ar kelis mane už nugaros vis apkalbėdavo, maždaug „kaip jai gali patikt, čia gi taip ir anaip ir anaip”, o kartais net atvirai kas nors numetama. Bet kažkodėl dabar praeidama dažniau girdžiu „ooomg gražios pėdkelnės, faina maikė negaliu, ooomg kaip tu gražiai atrodai!” ar panašiai. Iš tų pačių mergaičių. Įdomu, nejaugi jų mąstymus pakeičia žurnalų ir kitos medios brukami dalykai? Maždaug pirma fūū nefaina, bet va parašys žurnale, kad jei neturi to ir ano, esi lieva, tai ims ir pradės patikt. (Būtų įdomu sisilaukt komentarų šiuo klausimu ypač iš tų, kurios leopardų prisipirko, pamačiusios, jog jie madingi dabar.)
Matyt madingi daiktai man visad liks mįsle, nes niekad nepeperprasčiau, kokiu būdų „madooos katastrooofa” gali tapt paskutiniu mados klyksmu arba madingai blet sakant „must-have” (negi nepaprasčiau pasakyt „privalomas turėti”??!).
Žodžiu, aš dabar matyt labai „madinga”, nes pradinukai mokykloj su manim prasilenkdami pamiauksi. Oh well. Reikės pralaukti. Nes per daug pačiai patinka, kad nenešiočiau.

P.S. jei ką, tai fotkėj gana įprastas mano vaizdas.

username, the cat.

Tai va, nusprendžiau, kad būtų smagu vėl imtis blog‘o rašymo. (F. nusivylė, jog nuo paskutinio karto kai skaitė nieko naujo neparašiau).
Aišku, tuos ~2mėnesius buvo įvairių įdėjų, tikusių rašymui, tiek nuotykiai, tiek šiaip mintys, tiek kliedesiai, bet viskas (ne viskas) pralakta, pamiršta, bus parašyta (arba ne).
Man rodos, paprasčiausia bus pradėt nuo kokios nors lievos to laiko tarpo „apžvalgos”, ta prasme, surašyt kas įvyko/pasikeitė. (Be idėjiškumo, pamąstymų ir kliedesių):
*Lakdavau daug visko (bet ko), kartą ir su (lievom) pasekmėm. Bet tą kartą tikrai įsitikinau, kad geriausios draugės YRA geriausios draugės.
*Gult eidavau paryčiais arba neidavau (dažniausiai)
*Susitikinėdavau (kartas nuo karto) su F. (apsimetinėjom draugais)
*Ištisas dienas sėdėdavau pas Letargiką, nejusdama laiko tėkmės (ir dabar taip darau, tik rečiau)
*Susitaikėm (t.y. nusprendėm, kad iš mūsų hujovi draugai, geriausiu atveju galim būt mylimaisiais nebent) su F. (jis pasakė, kad parašyčiau, jog esu nuo jo nėščia, in order to išlaikyti intrigą. Bet aš ne nėščia).
*Nusipirkau bosinę gitarą.
*Dirbau (ir dabar) daug fizinio darbo (nes smagu).
*Buvo dar kažkas, bet šią minutę nepamenu.

Žodžiu, simbolinis postas, tik tam, kad parodyčiau, jog esu gyva.

P.S. o kitas bus ne randomas :)

username, www.fak-ju.xz.lt adminė (taip, namiokas).

Mirė tai mirė, kam gaila, kam gyvenimo nepakeitė, bet visi jau žinom, ok? Užteks apie tai kimšti visą intiką, nes užkniso. Vistiek visi mes mirsim.

pikc vaikas.

Taigi, pagaliau prisiverčiau rašyt. Šitas įrašas bus dvigubas, kadangi man buvo leista suprast, kad yra norinčių skaityt apie tai kaip atšvenčiau gimtadienį. Kuris buvo 06.21. Tai vat, jeigu jūs vieni jų - scroll down iki antros dalies. Now here I go:
I dalis.
Mano namuose guli gana nemažai įvairių paaugliškų žurnalų, be kita ko, stovi ir telikas (apie intiką nešneku nes retai ten už ko tokio užkliūnu). Anywayz, šnekant būtent apie žurnalus, juose be galo dažnai rašomą apie pirmą pasipisimą ir „nekaltybę” - „didžiausią merginos turtą”, kurį reikia saugot „tam vieninteliam”. Prie šito viso šlamšto ir norėčiau prisiknisti.
Taigi pirmiausia pavienės loginės išvados:
- Jeigu „nekaltybė” - didžiausias turtas, vyrai patys savaime yra mažiau turtingi už moteris.
- Jeigu „nekaltybė” yra turtas, ją galima parduoti/pirkti.
- Jeigu kai nesipisi esi nekalta, reiškia pasipisus, kitaip sakant, atlikus lytinį dauginimąsį padarai kažkokį nusikaltimą ar tiesiog tampi dėl kažko kalta.
- Jeigu „nekaltybę” saugai „tam vieninteliam”, reiškia, tiksliai žinai, kas jis toks, o visi kiti yra tik pereinamieji laikotarpiai.
Dabar esmė: kodėl būtent tą faktą, kad mergina ar yra su kuo pasipisus ar nėra, visi taip sureikšmina? Tik todėl, kad būtent į ją kažkas įkišama? Mano manymu, yra visiškai neteisinga manyti, kad mergina yra „kekšė”, „sutepta”, „sugadinta”, etc vien dėl to kad yra tą darius, tuo tarpu vaikinas ką nors išpisęs tampa „tikru vyru”. Ir kuo daugiau, tuo geriau. Šlykštu vien paskaityt tas senas lietuvių dainas ir kt. Apie visokius „žiedelius”, „vainikėlius” ir t.t. vekk.
Tarkim jeigu „didžiausias turtas” yra perkeltinė reikšmė, tai „nekaltybė” kaip didžiausias turtas atrodo dar idiotiškiau. Kaip čia pasakius, jeigu man lieptų pasirinkt tarp „nekaltybės” ir proto, tai tikrai ne „nekaltybę” pasiimčiau. Man įdomu, ar tos, kurių vienintelis moralinis turtas ir yra „nekaltybė” tikrai jaučiasi gerai. Kažkodėl nujaučiu, kad jos nuo to nesijaučia nei geriau, nei blogiau. Beje, aš pati dėl to, kad niekad nesipisau, irgi nesijaučiu nei gerai, nei blogai.
Kas dėl „to vienintelio”. Labai įdomu, pagal ką jis apsprendžiamas. Čia tas, su kuriuo vaikų susilauki, ar kaip? O gal „tu pati tai pajunti”? Jei taip, tada ar vienintelių gali būt daugiau nei vienas? Nes tikriausiai, kiekvienas su kuriuo rimtai draugauji atrodo „vienintelis ir nuostabiausias”. Iki skyrybų. As for me, nebesiruošiu artimiausius 50 metų su kuo nors dar rimtai susidėt, bet manau, vistiek kada nors galbūt reikės praktiškai patikrint, kas per šlamštas tas seksas, be kurio ten dauguma atseit negali gyvent (nors praktiškai jo reikia tik vieną kartą: kad būtų sukurta gyvybė). O kadangi neieškosiu jokio „vienintelio”, reiškia aš bloga kažkuo. Tik kažkodėl tokia nesijaučiu.
Nesakau, kad čia būtina pistis su visais, kurie patinka ar pan., bet argumentas „tu nesi mano vienintelis” yra turbūt pats kvailiausias, kokį galima sugalvot. Kur kas geriau yra pasakyt „atsiknisk debile, aš nenoriu”. Ir jei ką, aš sutinku, kad nereiktų pistis nesulaukus 16. Bet aš 16 perlipus, tai čia kaip ir ne mano reikalas jau. Dar turbūt kažką pamiršau, bet tiek to.
II dalis.
Dabar apie gimtadienį. Tai va, jis iš esmės 06.21, bet kadangi tai buvo sekmadienis, švenčiau naktį iš penktadienio į šeštadienį, ir, galima sakyt, sekančią taip pat.
Taip sakant, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, tai va, beveik prieš pat gimtadienį išsiskyriau, už tai galėjau padaryt apie ką jau senokai galvojau: sex-code: female. Buvom septyniese. Visą naktį pas mane linksminomės, aš pagaliau prisigėriau. Supratau, kad martinis yra skanus (jį daugiausiai tvarkė I. ir L.). Dar galėjau pritaikyt stikliuką, kurį iš tėčio išprašiau. Tokį su kūju ir pjautuvu ir „za komunizm!”. Bet kadangi alus skaniau, o bokalai rūsy, mirk iš juoko, iš jo ir alų gėriau. Žodžiu, viskas buvo taip kaip aš ir norėjau: gera muzika (ne, ne tik pankūcha), alus, draugės visą naktį. O pagėrus dar labai valgyt norėjosi. Tai sėdėjom virtuvėj ir masiškai ėdėm karštus sumuštinius su sūriu. Ir viską, ką dar buvau supirkus ir vos parnešiau. Iš ryto buvo likęs bambalys alaus, truputį martinio (kurį mama mielai privatizavo), alaus skardinėj (kurį išgėriau viena naktį sėdėdama balkone ir klausydama horrorpunko (iš serijos, username „romantiškai nusiteikus” )). Tai va, ryte taikiai sėdėjom pas mane kambary, klausėm pankūchos, skaitėm lievus ir ne lievus žurnalus (I. man dar uždavė klausimą: „o pas tave yra kokių ne apie kompus?”) ir užsiimėm DIY. Mielas vaizdas. O kaimynai į triukšmavimą ir t.t. žiūrėjo atlaidžiai, kadangi suprato, kad gimtadienis, o jis tik kartą metuose. Yay.
Vakare, kai buvo „tebūnie naktis” išėjau miestan. Ten žmonės su kuriais buvau, buvo kintami tokie, bet finale likau su R., G., L. (please note - čia L. Jau kitas asmuo nei Letargika). Į renginius nėjom, praeitais metais aš buvau, bet šiais kažkaip nesuinteresuota. Tai va, turėjom daaaug alaus. Bijojau kad nebūsiu girta nei kiek, bet buvau dar ir kaip ir man buvo smagu. Aišku, kadangi emocijos sustiprėja, vienu metu užėjo depresūcha, bet buvau paguosta, su manim buvo pakalbėta, galų gale, paglamžyta ir apkandžiota, taigi, aprimau ir man toliau viskas buvo gerai ir nuostabiai. Nes vaikščiot naktį kur nors yra smagu. (Ypač kai mane neša). Juolab, kiek pamenu, labai geras oras buvo, man nebuvo nei kiek šalta. Tik jau miegant rūsy paryčiais. Ai dar: 00:00 gavau A. Sms su sveikinimu. That was very very nice. Gerai išsimiegojus ryte grįžau namo, dar pakeliui nuėjus į savanorių Rimi nusipirkt pavalgyt. Sort of bijojau, kad mama pyks, bet ji nepyko, todėl buvau dar labiau happy ir atsisėdau prie kompo. Va, viskas.

username the ghoul

Kai sužinai, kad beveik 9 ar 10 mėnesiai nuėjo nx ir paliko pernelyg daug, kad būtų galima iškart pamiršt - it sux. Kad būtų aiškiau suprast: kaip PC virusai prikabina savo kodą prie failų, taip viskas kas tada buvo, dabar yra prikabinta prie kiekvieno mano smegenų neurono. Bet kadangi aš ne tokia tobula kaip kompas, formatavimas man nepadės. Anywayz, geriau apie tai net nešnekėti (negalvoti dar neišeina). Bet bent jau padarysiu tai, ką seniai norėjau - panų nusilakimą per savo gimtadienį.

Nors šeštadienį/sekmadienį buvo visai smagu (tik wtf - geriu kiek noriu ir negirtėju. Bet spėkit kaip ryte jaučiausi). Kadangi buvo atvažiavus Razinka, be to, jos b-day, būtų galima rašyt nuotykiai nr.3, bet tingiu. Nebent va, man skiauterę pastatė. It took a long time. Ir paskui taip gavos, kad nakvojau kažkur lazdynuose.

“Egzai” normalūs, tik gaila, matiekoj pridariau žioplų klaidų ir neatsiminiau lygiagretainio ploto formulės, todėl gavau 9. Kalbėjimas man nesvarbu, kiek gausiu - vistiek jaučiuosi gerai. Noriu mokytis. Mokytis mokytis mokytis.

P.S. šiaip sekantis įrašas bus ne randomas.

username the revelator