Kur beprotybė praryja realybę.

A very special person sukūrė man naują vietą blog’ui, todėl pasistengsiu įsikurti ir ten ir sėdėsiu: www.username.horrorpunk.lt

So, see you there! :)

P.S. Senesni įrašai čia ir liks.

yours.

Nu ką, rytas prie kompo, saulė šviečia, gal nebus taip slidu eit. Kaip ir įprasta, klausaus Depešų ir šiandien mano būseną atitinka “Pipeline”.

Get out the crane
Construction time again
What is it this time

We’re laying on a pipeline

Let the beads of sweat flow
Until the ends have met, though
It could take a long time

Working on a pipeline
Taking from the greedy, giving to the needy

On this golden day
Work’s been sent our way
That could last a lifetime

Working on a pipeline

From the heart of the land
To the mouth of the man
Must reach him sometime

We’re laying on a pipeline

Taking from the greedy, giving to the needy

Aha. Nusiteikus daug dirbt šiandien, pretty much. (Laiko be F, L ir A nešvaistykime veltui).

P.S. jau vėluoju į lietuvių. Bet čia ne darbas, svarbiausia tik nueit.

P.P.S. išsimokyt IT medžiagą. Būtinai.

U.A.

Likau viena. Už lango tamsu. Lyja. Ausinėse plėšia j-rockas. Mano šaltose rankose puodelis stiprios, karštos, juodos kavos. Juodos, kaip ir mano mintys šį vakarą. Likau viena. Kodėl viskas turėjo pasisukti taip. Sudužti į milijonus aštrių, juodo stiklo šipulių, pjaunančių mano širdį perpus. Į begalybę kregždžių, aštriais galais kapojančių mano kadaise žiedais žydėjusią sielą ir iškart lekiančių tolyn. Nepagausiu. Neturiu jėgų. Kovoti, juoktis, kvėpuoti. Gyventi. Ašara ritasi mano skruostu. Ne. Aš neverksiu. Neverksiu… tai dangus verkia, tačiau mano skausmo jis neperima.

Likau viena, rugiuose prie klaikios bedugnės. Nebenoriu kvėpuoti. Nekenčiu šeštadienių. Kai laimingi kvailiai žygiuoja gatvėmis. Jie dar nežino, kad toks pats skausmas laukia ir jų. Esu tokia jauna, tačiau jaučiuosi tokia sena. Lyg nugyvenusi savo tuščią gyvenimą bent trisdešimt kartų. Dar vienas puodelis kavos. Tarsi kančios pilna taurė, kurią vėl ir vėl geriu iki dugno. Ledinis juodas katinas perbėga kelią, pranašaudamas nelaimę. Aš tai žinau. Man patinka žiema. Tamsa. Nekenčiu pavasario - jis suklijuos mano sudužusią krištolinę džiaugsmo vazą iliuzijos klijais. Jis sugrąžins mano kraujo rožes pasruvusiose svajonėmis rankose. Bet tie lyg peiliai aštrūs dygliai sugrąžins mane į realybę. Į tavo man pastatytą emocinio šalčio kalėjimą. Likau viena.

…viena, lyg vienišiausia žuvėdra tamsioje bei pražūtingoje nevilties jūroje, po tamsiais mirties audros debesimis, lyg pranašais. Likau viena…

…u6ser6nam6e…

P.S. Čia sarkazmas tokio tipo blog’ams apie nieką.

P.P.S. ačiū mamai už “kančios taurę” ir “kapojančias kregždes”. :D

Žodžiu, kartais norisi parašinėt beprasmiškų įrašų, kurie palengvina mano problemas.

Depešai - šiandien visą rytą jų klausiaus, kas yra gana įprasta, todėl net idk kodėl apie tai rašau

Time paradox - šiandien žiūrėjom kietą filmą (”the triangle”) apie time paradox. Man tokie labai patinka, todėl reikės dar kartą pažiūrėt kada nors, arba uždėt ant repeato, nes iš esmės taip ir reikia jį žiūrėt.

Nedapistitas - no sex today, and i regret it.

Grojimas - negrojau šiandien, nors tikrai norėjau!

Beje, valgiau labai daug saldainių. O rytoj valgysiu daug blynų. Negaliu sulaukt, omg.Dar kas atsitiko, tai peršalau ir nerandu lašų į nosį. Naktis bus labai sunki. Man atrodo, dar visai norėčiau valgyt. Pvz blynų.

blah blah blah username.

Ryte užėjus į blogas.lt prie naujausių įrašų jau radau n anti-įsimylėjelių dienos įrašų. O n laiko prieš šią dieną be jokių katalizatorių girdėdavau iš įvairių pusių: “man pohui ta vasario 14, man pohui”. Tad mielieji - jei jums tikrai pohui, taip ir elkitės. O švaistytis žodžiu “komercija” jau tapo nauja mada. Bent man asmeniškai - tikrai jokio skirtumo šita diena. Bet kaip šventė tai čia normali šventė, su istorija ir kilme, tad nesiteisinkit širdutėm iš maximos ar TV laidom - niekas neverčia jūsų žiūrėt. Mano mintims labai taikliai paantrino Maras: “Specialūs veiksmai dažniausiai rodo arba nemaloniais patirtis, arba neturėjimą, su kuo/kaip tą progą pažymėti, arba netinkamą tos progos suvokimą”. Taip kad, eikit žiūrėt savo titanių ir burnot, o aš džiaugsiuos dėžute saldainių, kurią F iš ryto atvežė :)

myliu, ambulance.

…bent jau taip kartais ima atrodyt pasitąsius realioje ar virtualioje erdvėje su kai kuriais jų. Nerašysiu čia apie visokius avril-la-vigne-style ar ten green day. Bet apie tokius, kurie iš pažiūros, normalūs pankai atrodo (kol neįsigilini). Įsigilinus, t.y. pabendravus (dažniausiu atveju), pasimato požiūris “AŠ PANKAS, NES…”

*aš alkoholikas (tiksliau, noriu, kad kiti taip galvotų, ’cause it’s kool)

*aš tąsausi gatvėse/gyvenu skvote (kol mama nepaskambina eit namo)

*aš durnas (tikrai - durnas)

*aš nedirbu ir nedirbsiu (tingiu ir nesugebu)

*besitąsydamas gatvėje aš lakstau ir rėkauju (nes aš durnas)

*man pohui (aš tiesiog neišmanau)

*aš bijau skinų ir marozų (nors jie prie manęs nelenda)

*aš valgau batoną su majonezu (nes visi pankai taip daro)

*aš rėkiu “mama anarchija” (bet nežinau, apie ką šita daina, nors man ir nereikia- pakanka žodžio “anarchija”)

*aš nekenčiu mentų (nežinau net kodėl)

*aš ant pastato sienos užrašiau “punks not dead” (bet nežinau, kokiu tikslu tai padariau)

Va, čia kai kas, ką atsiminiau. Kai kurie tų dalykų (jei egzistuoja be komentarų skliausteliuose) man bendraujant nemaišo, meh, svarbu kad smegenų su idėjom būtų. Bet čia dabar toks aukštesnio levelio pyspankio šablonas gaunasi. Teigt, kad prieš kažką (pasyviai) protestuoji, bet išgirdus klausimą “prieš ką?” apsimest nusilakusiu, kad tik nereikėtų atsakyt. O tas ir nefainiausia, kad pažiūri, atrodo žmogus kaip žmogus bus, o pasirodo yra kitaip. Ir sėdėk paskui visą vakarą tarp tokių, ir gerk su tokiais. Meh.

P.S., kas tokie nesat, tas ir neužduos man klausimo “o aš toks?”

undead.

Ar žinot, kai būna tokių blogų dienų? Tokių, kai atrodo, jog jos yra mokestis už tai, ką gero gavau vakar ar prieš savaitę? Tai va man šiandien. Ne visa diena buvo bloga, bet didžioji jos dalis. Bet nieko, man atrodo, šiandien užmokėjau pakankamai ir dar su avansu, todėl rytoj turėtų būt kaip per sviestą. Būdama optimiste, lauksiu. Mehh.

ambulance antimaterija wyuyuyu.

Kažkaip no-laifindama myspace ir kitur, pastebėjau, kad labai madinga dabar būt:

1. Poetu/rašytoju

2. Photoshopo masteriu

4. “Alternative” modeliu

5. Fotografu

1. - esu linkus tikėti mamos pasakytu dalyku, kad kiekvienas pereina per laikotarpį kai ką nors atseit “gilaus” ar šiaip “kūrybiško” rašinėja. Bet man kyla klausimas, ar būtina viską rodyt ir gavus kritikos rėkt, kad “jūs ne menininkai nieko nesuprantat”? Negi visokios sulūžusios supynės, juodos širdys, lietaus ašaros, ledinės blondinės - dar nėra išsemtos temos? Ar bent išsemtos ant tiek, kad norint mestelt kažką srsly interesting reiktų pasukt smegenis šiek tiek. Tada jau geriau Maironį skaityčiau.

2. - Padaryt kažkokį primityvų ar standartinį darbą ir kaip argumentą pateikt “dirbau 9 valandas” yra epic huinia. Sveikintina, kad žmonės dirba, bet kai nėra idėjos, o tik akademiškumas grynas, tai geriausiu atveju tai galima pavadint pavyzdžiu ar panašiai. Bet ne menu.

4. - Prisifotkint su suknele iš fantasmagorios kur nors Fabijoniškėse ant žolės arba Sereikiškių parke, ir myspace užsirašyt “photographer: X, model: Y” yra lieva ir juokinga. Modeliai blia :D čia daugiau neturiu ką pasakyt, tik šiaip įdomu, kad labai tokių daug pastaruoju metu ir kažkodėl tos lievos nuotraukos būtent ir atrodo, kad nori pademonstruot, kokių rūbų (ne)gražių turi.

5. - Pasidėt žvakę, dygliuotą apyrankę, sąsiuvinį juodu viršeliu ir nufotkint tai turbūt jėga. Arba ne. Pirma aplamai į fotografiją kaip meną skeptiškai žiūrėjau, bet per pamokas gavau suprast jos esmę ir netgi kažkiek tuo domėtis, todėl iš tipo fotografų galiu legaliai juoktis dabar.

mielas blaivas vaikas

P.S. kas tikrai ten menininkai, ar nori tokiais būt, turi idėjų, dirba ir t.t., tai čia nėra jums skirta. T.y., ne kiekvienam rašančiui, dirbančiam photoshopu, fotkinančiam, ar būnančiam fotomodeliu.

ambulance.

P.S. Labos :D

Žodžiu, atrodo, lyg būčiau out of ideas, kad taip nieko nerašau (bet nesu, aš tik tingiu), bet reikia kada nors pagaliau normaliai pradėt, tai pradedu, kaip tradiciškai, nuo randomo.

1. Mane užkniso, kad visas mano blogo layouto individualumas yra tam leopardiniam lopinėlyje, net nežinau, ar likti čia, ar eit į kokį blogspot, o gal net pirktis domeną (motyvuotų mažiau tingėt).

2. Šiandien susifailinau: maniau man langas, parėjau namo, o pasirodo man buvo lietuvių pamoka.

3. Neberašysiu tų blogų iš serijos “nuotykiai”, nes per daug rašyt būtų ir mane apie tai rašyt užknisa dažniausiai.

4. Sapnavau, kad prie Rimi gėriau degtinę ir užgėrinėjau rašalu.

5. Bijau, kad semestrą pradėsiu su lietuvių 2 rytoj, ar kuo nors panašiu.

6. Suknista jėga F(p), kuri pailgina mano ėjimą į mokyklą 5-7 minutėm.

7. Vaikai, kurie nusižudo, nes iš jų šaiposi iš dalies yra patys kalti, kad leidžia užlipt ant galvos.

8. Faustui nepatiko “Nuotakų karai”.

9. Ot jėga, katinai ant sofos glamžėsi glamžėsi ir kartu nukrito ant žemės.

10. Reikės gal bloge publikuot mažiau neapykantos. Nors gal ir ne, tik reikia pakeist tag’ą “i hate everything” į ką nors kito.

miau miau miau